Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Ekonomika>Tarptautinė ekonomika>Konkurencija ir konkurencingumas Europos Sąjungoje (S)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Konkurencija ir konkurencingumas Europos Sąjungoje (S)

  
 
 
123456789101112131415161718
Aprašymas

Konkurencija, konkurencingumas ir įmonių politika. Konkurencingumas ir sanglauda. Konkurencijos politika ir sanglauda. Antitrestinės priemonės ir sanglauda. Valstybės pagalbos kontrolė ir sanglauda. Biudžetas: kiekybinė regioninės pagalbos reikšmė. Valstybinės pagalbos kontrolė ir Struktūrinių Fondų veikla. Išvados. Pramonės konkurencija. Bendrijos politika, siekiant pagerinti reglamentų ir standartų įgyvendinimą. Techninis reglamentas, vieninga rinka ir sanglauda. Pramonės strategija ir sanglauda: pramoninio bendradarbiavimo plėtros strategija.

Ištrauka

Šios temos tikslas – ištirti, kokį poveikį Europos sąjungos konkurencijos ir konkurencingumo politika daro sanglaudai. Koncentruosime dėmesį į tris dalykus: konkurencijos politikos taisykles (85—94 ES sutarties straipsniai, dabar – 81 – 89 str.) ir pramonės konkurencingumo politiką (3 ir 130, dabar – 3 ir 157 straipsniai), aptariamas ankstesnis programavimo laikotarpis. Šias priemones sieja tikslas kurti konkurencingą aplinką ir didinti Europos įmonių konkurencingumą. Norint įvertinti šias priemones, būtina pabrėžti konkurencingumo sąvoką ir ištirti jos ryšį su sanglauda.

Konkurencingumas ir sanglauda

Konkurencingumo koncepcijos naudojimas kalbant apie regioninę, nacionalinę ir viršnacionalinę politiką vis dar tebėra diskusijų objektas. Šios polemikos ašis buvo analogijų tarp mikroekonominių įmonių konkurencingumo ir nacionalinės ekonomikos konkurencingumo apibrėžimų teisėtumas ir tai įtakojo ryškią konvergenciją tarp konkurencingumo laipsnio ir sanglaudos įvertinimo.
Mikroekonimikos mastu, konkurencingos įmonės yra tos, kurios sėkmingiau gerina savo prekių ir paslaugų kokybę tuo pačiu mažindamos jų santykinę kainą, kas leidžia joms padidinti savo pelną (įplaukas - išlaidas) ir /arba užimti didesnę rinkos dalį. Kuo daugiau lyginant su konkurentais, įmonė sumažina savo išlaidas, gamindama tam tikros kokybės produktą, – ar didindama efektyvumą ir organizacinius pajėgumus, ar mažindama atlyginimus, darbo garantijas, socialinę apsaugą arba darbuotojų darbo sąlygas, - arba kuo labiau ji padidina tam tikros kainos produkto kokybę (tokiomis išlaidomis, kurias turi savo žinioje) lyginant su jos konkurentais, tuo konkurencingesnė ji yra.
Ši mikroekonomikos koncepcija apibrėžia tiek trumpalaikį, tiek ir ilgalaikį konkurencingumą, nors jie abu reikalauja visiškai skirtingų strategijų. Ilgalaikį konkurencingumą lemia ne vien gebėjimas šiuo metu gaminti produkciją tokios kainos ir tokios kokybės, kad galėtų ją pelningai parduoti, bet taip pat ir sugebėjimas neatsilikti ir formuoti rinkos evoliuciją. Todėl dažniausiai konkurencingumo sąvoka žymi ilgalaikį konkurencingumą.
Be abejo, konkurencingumas taip pat priklauso nuo koncentracijos viename sektoriuje laipsnio arba bendrovės monopolio, kadangi niekas nesukuria didesnės pridėtinės vertės vienam darbuotojui, negu monopolija. Todėl konkurencingumo koncepcija paprastai apibrėžiama konkurencinės rinkos aplinkoje.
Nacionalinės ekonomikos lygiu neįmanoma palaikyti paprasčiausių analogijų su šiuo įmonių konkurencingumo apibrėžimu ir įrodinėti, kad, pavyzdžiui, nacionalinį konkurencingumą atspindi eksporto ir importo skirtumas, iš dalies todėl, kad prekyba yra toks žaidimas, kuriame vieniem laimint, kiti būtinai pralaimi. Jeigu kokia nors Europos kompanija sumažintų savo santykines kainas ir padidintų rinkos dalį kokių nors Japonijos konkurentų sąskaita, tai dar nereiškia, kad Japonijos piliečiai automatiškai pralaimėtų, kadangi padidėję tam tikros Europos pajamos padidintų Japonijos prekių poreikį, ir nukritusios kainos atneštų pelną Japonijos pirkėjams ( Krugman 1994).
Šis prekybos teorijos argumentas plačiai pripažįstamas, tuo tarpu kontraversiškesnis yra Krugmano tvirtinimas, jog nėra loginio pagrindo manyti, kad nacionalinės ir regioninės ekonomikos augimą nulemia jų vaidmuo tarptautinėje produktų rinkoje, o tarptautinis ekonominis vaidmuo atspindi konkurencingumo skirtumus. Tai požiūris, kad augimą daugiausia sąlygoja vidaus pasiūlos faktoriai (tokie kaip populiacijos ir darbo jėgos augimo tempai, faktorinės kainos, santaupų lygis ir, pagal naujesnius augimo modelius, technologinio pažinimo kartos). Tačiau šis augimo vertinimas buvo užginčytas. Keynesio tradicija, pavyzdžiui, įrodinėja, kad augimą labiausiai sąlygoja eksportas (Kaldor 1966, 1970) ir vaidmuo prekyboje (Thirwall 1979), ir bendrai su paklausa susiję faktoriai, o tuo tarpu "evoliuciniai" modeliai kaip lemiantį augimo veiksnį nurodo techninį procesą, bet svarbų vaidmenį skiria ir paklausos, suprantant ją kaip eksportą ir importą, faktoriui (Dalum, Laursen ir Verspangen 1999). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-05-17
DalykasTarptautinės ekonomikos kursinis darbas
KategorijaEkonomika >  Tarptautinė ekonomika
TipasKursiniai darbai
Apimtis17 puslapių 
Literatūros šaltiniai0 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis26.96 KB
AutoriusLigita
Viso autoriaus darbų4 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasDoc. Daiva Dumčiuvienė
Švietimo institucijaKauno Technologijos Universitetas
FakultetasEkonomikos ir vadybos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Konkurencija ir konkurencingumas Europos sajungoje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Kursiniai darbai
  • 17 puslapių 
  • Kauno Technologijos Universitetas / 1 Klasė/kursas
  • Doc. Daiva Dumčiuvienė
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą